Nuomonė iš mano varpinės. Maršrutas geras, nenuobodus. Miškas įvairus, daug kanalų ir upelių per kuriuos teko šokinėti, eiti rąstais, o kartais ir visai apeiti. Patiko.
Ne taip smagu buvo tai, kad batai peršlapo spėriai. Nors buvau numatęs tokias sąlygas, bet gimusio maximoj ir pora riebių sluoksnių impregnanto neišgydys. Kojos buvo šlapios ir šąlo. Kaip suprantu, šį kartą visų kojos buvo šlapios.
Ėjimas azimutu dalykas įdomus. Einant tiesiai, gaunasi jog eini gana kreivai ir kilometrai renkasi, bet tikslas nelabai artėja. Todėl jau temo, o vietos stovyklavietei vis nedaėjom... Pavargau, sušalo kojos, irzlus tapau...
Atvirai pasakius, aš galvoju, kad nakčiai stoti derėjo pora valandų anksčiau ir viskas būtų buvę net labai ok.
Man patinka stovyklą įsikurti tvarkingai, gražioje vietoje dar šviesoje. Priekabus aš stovyklaviečių vietoms (psichologinis nukrypimas toks). Nepatinka man stovyklavietės įkūrinėjimas paskubomis bet kaip... (nu bet šitą mano savybę visi žino, kaip ir "paskutinės žygio dienos sindromą")...
Noriu priminti, kad į žygelius aš pailsėt einu, gamta pasigrožėt, grynu oru pakvėpuot... Kilometrų rinkimas, žiūrint po kojomis, manęs nežavi ir niekad nežavėjo. Ar per žygelį mes iki kažkur nueisim ar nenueisim, mano kuklia nuomone, visai nesvarbu. Svarbu pasivaikščioti, pasigrožėti gama, ramiai įsikurti gražią, tvarkingą stovyklą- prie laužo su bendraminčiais pasėdėt.
Temstant pasidarė aišku, kad stovykla bus vargana, nes visi pavargę šlapi ir sušalę, o tai reiškia įsukurs greitai ir bet kur. Paskui paaiškės, kad vietos patogiai prisėst prie laužo visiems, nėra, o kojos baloj, malkos šlapios ir nedega, o ir tų pačių trūksta. Tradicinės bėdos, įsikuriant tokiomis aplinkybėmis ir oro sąlygomis. Gult greičiausiai visi nueis irgi labia anksti. Turint galvoj, kad viskas šlapia, naktis paprastai irgi būna ne pati patogiausia, o pusryčiai skuboti...
Susidėjo nuovargis, šaltos kojos, irzlumas ir tokie pamąstymai į krūvą...
Ilga istorija trumpai: Pasitvirtino mano spėjimas, kad maršrutas kirs Ežerėlį (miestelis toks). Spjoviau į stovyklavietės įkūrinėjimą kur pasitaikys, naktį ir dar šlapiam miške... Sėdau į autobusą ir išvažiavau namo.
Reziume: fiziniai poreikiai patenkinti, pasivaikščiojau "pakankamai", pakvėpavau grynu oru, kojas sušlapau. Psichologianiai poreikiai, deja, liko nepatenkinti, nors karšta vonia su buterbrodu ir alum, po viso to, irgi savotiškas kaifas.
|