Kirvis, vienas iš geriausių bushcrafterio draugų, jei man asmeniškai reiktų rinktis tarp peilio ir kirvio, kaip išlikimo įrankio, kirvis neabejojant būtų pirmas eilėje. Jų gaminama labai daug rūšių, kai kurie labai prašmatnūs ir įspūdingai brangūs, kiti pigūs ir nieko verti. Man svarbiausios kirvio savybės yra šios:
1. Plieno kokybė ir grūdinimas, aštrus kirvis darbą palengvina daugybę kartų, be to aštrus kirvis, kaip ir peilis yra saugesnis įrankis. Gero plieno kirviai ilgiau išlieka aštrūs.
2. Funkcionalumas. Kiekvienam darbui yra savas kirvis
Pas kiekvieną garaže mėtosi po vieną kitą apleistą kirvio galvą, kuri manau verta naujo koto! Šiuo trumpu instrukciniu straipsneliu pasidalinsiu patirtimi, kaip galima pačiam pasigaminti AUKŠČIAUSIOS kokybės kotą.
Taigi. Ši galva pas mane pakliuvo iš draugės senelio dirbtuvių. Tai rusiško standarto galva, jų yra pagaminta labai daug. Skiriasi tik gaminio kokybė. Aš patikrinu paprastai, paimu iš senukų kinietį, smūgiuoju ašmenis į ašmenis ir žiūriu kas bus
kas laimi, to viršus, šiuo atveju ant ašmenų pas seneliuką nebuvo nė žymės, o ant kiniečio didžiausia duobė. Valio, važiuojam toliau!
Pereinu šmirgeliu per ašmenis, pataisau vietas kurios man nepatinka. To galima ir nedaryt.
Medieną kirvio kotams renkuosi paprastai: liepa. Nes jos turiu daug ir sausos. Jos apstu visoje Lietuvoje, tai nuo amžių amžinųjų naudota įvairioms rankenoms ir kotams mediena, nieko čia neišradinėju. Taip pat tinka GUOBA, iš bėdos BERŽAS ir kt. Amerikietiška hikorija yra bene geriausia tam reikalui, bet ji pas mane neauga
Labai svarbu, kad rankenos negamintume iš lentos. Tuoj paaiškinsiu kodėl. Pirmiausiai perskeliam numatytą rąstą pusiau. Skeliam per pradėjusią skilt vietą centre.
Pastatome ant galo ir gerai apžiūrime džiuvimo metu atsiradusius įtrūkimus.
Čia pieštuku pažymėjau tą vietą per kurią pusę rąsto skelsiu dar sykį:
Dabar labai svarbus momentas mielieji kirviakotininkai!
Ar męs darom kotą iš didelio gabalo medienos ar iš šakos, svarbiausia yra atsižvelgti į medžio rieves. Rieves turi eiti būtent taip, t.y. vertikaliai žiūrint iš priekio. Toks medienos pasirinkimas ir daro mūsų kotą išskirtinės kokybės, na bent jau geresnį už Senukų pagaliukus. Dėl tos pačios priežasties gero koto iš lentos irgi nepadarysi. Pieštuku pažymėjau medžio rieves ir kontūrus, pirmam apdorojimo etapui. Mums reikia maždaug dviejų pirštų storio ir per keturis pirštus aukščio lentos. Ją pirmiausiai ir išsikapojam:
Tada prasideda kūryba! Reikia sugalvoti kokio koto mes norime. Šiuo atveju nupiešiau 4 skirtingus tiek ilgiu tiek forma variantus, kuriuos vis nudroždavau kirviu ir piešdavai iš naujo, kol radau tai, kas pasirodo kaip vertas dėmesio variantas. Prieš piešiant kotą reiktų apsvarstyt ir įvertinti kelis aspektus:
1. Kirvio paskirtį. Jei tai kirvis drožinėjimui, jis turėtų būti trumpu kotu, iki 30-40cm ilgio. Jei universalus nuo 40 iki 50cm. Jei darbui miške nuo 50 ir t.t.
2. Galvos svorį. Tai taip pat įtakoja koto ilgį, nes didesnėms galvoms yra tiesiog būtinas ilgesnis kotas, tam kad kirvis dirbtų. Sovietų standarto kotai bei visi Senukuose yra per trumpi sunkioms galvoms, kurios nusipelno ir 80cm koto...
Nusprendžiau, kad kirvį naudosiu staliaus darbams, gal drožyboje, todėl formą pasirinkau tokią, kad kirvį būtų smagu valdyti viena ranka, tuo pačiu jis neslidinėtų rankoje ir jį patogu būtų laikyti arčiau galvos (drožinėjant).
Šiaip kaip standartą galiu patarti Gransfors Bruks kirvių kotus, jie žiauriai patogūs ir atidirbti, tad galit užmest akį internete, atsispauzdint ir pabandyt nukopijuot nuo jų. Jokių autorinių teisių nepažeisite, nes jie atkartoja senuosius tradicinius kirvių dizainus.
Reikia pasižymėti galvos akies diametrą, užmesti po kelis milimetrus, kuriuos nudrošime pabaigoje jau pritaikaint galvą, taip pat palikti sočiai medienos priekyje, ko šiuo atveju aš pagailėjau.
Tada imamės darbų. Palengvint nereikalingos medienos šalinimą, pjūklu įpjauname iki linijos kaip galima daugiau vietų, tada lengva kirviu iškapoti didelius gabalus. Po šios procedūros turėtume turėti kirvio koto formos lentą:
Pridedame prie priekio galvą ir pažymime pieštuku akies kontūrus, vidurį paryškiname.
Čia laiko nepagailėkite, žiūrėkite, kad viskas būtų kuo lygiau. Prasideda negrįžtami procesai ;D
Pažymėjus kirvio akį, apdirbame kotą. Tai geriausiai daryti peiliu ar striūga. Reikia pradėti nuo priekio ir eiti link koto galo. Pirmiausiai nuimame tas vietas kur užsimaus galva tiek, kad vos vos užsimautų. Tada žiūrėdami lyguma apdirbame šonus ir einam link galo. Jei priekyje sukreivinsim, galva uždėjus gali nestovėti tiesiai, o būti pasisukus į vieną ar kitą pusę, todėl kaip galima dažniau maunam galvą ir žiūrim kad ašmenys lygiuotųsi su kotu kuo galima tiesiau.
Beje, labai stipriai REKOMENDUOJU ašmenis užlipinti lipnia juosta, taip pat kaip darant peilį, nes jie labai skaudžiai kanda! Šiuo atveju juosta permatoma, nelabai matosi.
Proceso pabaigoje turėtume gauti štai tokį rezultatą:
Užmaunam galvą. Čia paslapčių nera, geriausiai stipriai stuktelti kotą į stalą ar kaladę ir galva pati save "susivaro".
Dabar reikia kotą įtvirtinti. Tam naudojami įvairūs pleištai, klijai, epoksidkės ir t.t. Daug nesigilinant, jei kirvis nebus skirtas sunkiems darbams, paprastai turėtų užtekti tokio metodo:
Kylys daromas iš metalo. Skardos ar plieno nėra skirtumo, svarbu, kad butu pakankamai storas, bent 3mm. Juostoje išgręžiame skylę, atpjaunam per koto skersmenį ir vieną pusę nusmailinam.
Nupjauname priekyje išlindusią koto dalį ir įkalam kylį. Tiek čia ir mokslo. Laikas parodys, ar to pakanka, ar reikės papildomai tvirtinti galvą.
Kaip dar galima įtvirtinti kirvio galvas:
1. Įkalame medinį kylį iš kietmedžio (ąžuolas, skroblas), tada jį užtvirtiname metaliniu. Tai geras būdas, kai dirbant persistengėm ir liko daug laisvos vietos tarp koto ir galvos sienelių.
2. Prieš kalant kylį į tarpus pripilame epoksidinių klijų. Galima naudoti ir apvalų kylį iš vamzdžio.
3. Fantazijos reikalas kaip sukombinuosim įvairius metodus
Iš kairės 1. paprastas, 2. su medžiu ir metalu, 3. su epoksidke ir metalu 4. šiandienos darbas.
Jei galva laikosi gerai, tarkim, kad darbą beveik baigėme. Nušveičiame kotą švitriniu ar apdailinam peiliu ir skaitom, kad pabaigėm. Tačiau aš mėgstu dar šiek tiek darbo. Pirmiausiai, kad kotas geriau laikytų ir mediena mažiau vaikščiotų būtų gerai jį impregnuoti. Tam geriausias reikalas yra paprastas sėmenų aliejus. Nepakeičiamas prie silkutės, raugintų kopūstų ir kirvių kotų! Jis puikiai geriasi, skaniai kvepia tinka ne tik kotui bet ir jūsų rankoms, po sunkios darbo dienos. Todėl aš visada tepu ne teptuku, bet delnu išmozoju.
O kad galva nerūdytų ją ištepu ginklams skirtu teplalu Gunex 2000. Aprūdijusias vietas nuvalau Robla smirdalu. Nu čia skirtumo nėra kas ką naudoja. Bet faktas tas, kad jei turite peilį, kurį gerbiate turite ir kuo jį prižiūrėt, o tie patys tepalai tinka ir kirviams.
Kai viską padarėm, atsisėskim ir pasidžiaukim vienetiniu kirviu kurį ką tik PASIDARĖTE PATS !
Šis kirveliokas man patinka, mielas rankoje, o jei seksis jam gyvuot, gal bus ir geras darbininkas
Tinkamas ir tarp kitų vienetinių kirvių