Nėra tokių kursų, o jei kas ir organizuoja, tai geriau ten neiti
Išgyvenimas "okupacinėmis sąlygomis mieste" iš principo labai keista sąvoka.
Teko man gyventi okupuotoje Lietuvoje, ėjau į mokyklą- kaip ir visi mokyklinio amžius vaikai...
Tėvai ėjo į darbą...
Gyvenimas teka savo vaga. Deja pasirinkimo teisė ir veiksmų laivė labai ribota. Represijos įvairios, propoganda...
Civilių, kurie nekovoja prieš okupacinę valdžią ar kitaip jai neužkliūva nieks nejudina.
Išgyvenimo strategija - neužkliūti okupacinei valdžiai... Tiek, kad kažkam vis tiek teks kovoti...
Jei kalba eina apie išgyvenimą mieste karo sąlygomis, tai čia jokie kursai nepadės- pasiseks arba ne.
Teoriškai kalbama, kad reikėtų:...
Neramumų atveju prie savęs turėti dokumentus ir šiek tiek pinigų. Prisileisti vonią vandens, jei dings vanduo- bus ką gert. Šiek tiek maisto irgi būtų neblogai turėt.
Ekskrementus dėti į maišelį ir išnešti lauk- nebus tiek daug smarvės ir ligų tikimybė mažesnė.
Šildymui (jei jo nebus) reikės konstruoti kokią nors krosnelę su kaminu išvestu per langą, o degint tektų tai kas dega.
Jei namie likt "saugu" (nebomborduoja, negyveni prie strateginių objektų) geriau likti namie, nėra jokio tikslo kažkur eit kur bus mažiau komfortiška.
Susikooperuot su kaimynais ir bendrom jėgom saugot laiptinę nuo visokių negeriečių. Radiją su baterijomis turėt reikėtų, ekstra atveju neliksi be informacijos šaltinio.
Panašiai taip teoriškai kalba, bet realiai viskas pagal situaciją, nieko čia nepriplanuosi.
Jei kalba eina apie partizaninį karą miesto sąlygomis, tai vėl kita istorija. Čia reikia būti speciliai paruoštam, kad išmanytum šitą reikalą- aš supratimo neturiu kaip tai vyksta.
Karo atveju, tikėtina būtų visuotinė mobilizacija, todėl ką daryti tau jau paaiškintų paruošti žmonės, o ne koks dėdė, mūšius miesto sąlygomis per teliką matęs.
Apskritai nereikia labai daug galvoti, kas būtų jeigu būtų- nebus tada laiko gyventi. Pasiruošt kažkiek galima, jei paskui geriau miegasi, bet nereikia tapti paranojiku.