Dakotos laužas

Laužas laužui nelygu… Kurdami reportažus bandom parodyti, kad ir laužo sukūrimas, forma, struktūra gali būti skirtinga ir pritaikyta konkrečiai Jūsų stovyklavimo aplinkai, nubrėžta rastų medienos resursų ar to momento virimo, kepimo poreikių. Jau rodėme kaip sukurti ir kaip galima universaliai naudoti „ilgajį lauža“ , pasakojome apie švedišką „laužą kelme“ ir apie tai kaip su juo apsisaugoti nuo vėjo ar pasinaudoti ir išnaudoti vienintelę rastą stovyklavietėje kaladę, nesenai rodėme kaip sukurti laužą „aukštyn kojom“, kuris nereikalauja didelės priežiūros ir pats savaime palaiko degimą. Šį kart parodysime Dakotos indėnų laužą angliškai vadinimą Dakota fire pit arba Dakota fire hole. Toks laužas naudingas keletu aspektų – pirma jis nereikalauja daug malkų – kaitra koncentruojama ir galima ruošti maistą turint tik skujelių ar konkorežių (tas dažnai gali nutikti apsistojus populiarioje stovyklavietėje kur nors prie baidarių maršruto, kur per sezoną yra surenkamos visos potencialiai galinčios degti šakos, skujos), antra jis patogus esant dideliam vėjuotumui – dėl uniklalios „architektūros“ jį mažai įtakoja siaučiantys vėjai ir kaitra išsaugoma ilgiau ir paprasčiau, trečia – patys Dakotos indėnai jį naudodavo norėdami išlikti nepastebėti (neišsiduoti laužo šviesa ir dūmais), ketvirta – tokį laužą labai paprasta prižiūrėti, užgesinti, apkasus aplinkui žemių pylimu smarkiai sumažinama rizika netyčia padegti miško paklotą, penkta – jame galite patogiai virti, kepti rūkyti nestatydami įmantrių laikiklių, kablių sistemų.

Taigi Dakotos laužas šiame reportaže: